II skyrius

Taryba–Tarnyba–Komisija

Po Nepriklausomybės atkūrimo juridinis pagrindas steigtis draudimo kompanijoms atsirado 1990 m. rugsėjo 20 d., Seimui priėmus LR Draudimo įstatymą. Bet kokį dokumentą rengianti pusė visuomet stengiasi maksimaliai apsaugoti savo interesus ir apsunkinti kitų tokio pat verslo subjektų gyvenimą. Taip atsitiko ir su Draudimo įstatymu, kurio projekto rengimo iniciatorė buvo Vyriausioji draudimo valdyba. Kaip galima buvo tikėtis, VDV neliko nuskriausta ir priimto įstatymo nuostatos sudarė šiltnamio sąlygas valstybei priklausančiam draudikui. Įstatyme tik Valstybinei draudimo įstaigai (šis pavadinimas — nuo 1990–12–06) buvo numatyta išimtinė teisė vykdyti visų rūšių privalomąjį ir papildomų pensijų draudimą. Daugelyje šalių privalomieji draudimai yra viena iš pelningiausių draudimo rūšių, net tada, kai tokią paslaugą siūlo keletas draudikų, o čia, Lietuvoje, VDĮ iš karto tapo monopoliste. Panaši istorija buvo ir prieškario Lietuvoje, kai naujai įkurtai Valstybinei apdraudimo įstaigai (VAĮ) 1921–03–31 Seimo priimtu įstatymu buvo pavesta įgyvendinti privalomąjį kaimo trobesių draudimą nuo ugnies. Tąsyk VAĮ nepraleido savo šanso — nustatė gan didelius privalomojo draudimo tarifus. Tik tuomečių valdančiųjų partijų, branginusių rinkėjų ūkininkų balsus, pastangomis beveik po trejų metų privalomojo trobesių draudimo įstatymas buvo panaikintas.

Lentelė ant apdraustų pastatų. (iš Dainiaus Pranausko kolekcijos)

Kiekviena laisvoje rinkoje dirbanti įmonė gali tik svajoti apie galimybę sužinoti konkurentų planus arba jų produkcijos kainas. Valstybinė draudimo įstaiga to pasiekė per naują draudimo įstatymą. Naujai besisteigiančios draudimo bendrovės, norėdamos gauti leidimus draudimo veiklai, privalėdavo pateikti Draudimo reikalų tarybai ne tik duomenis apie finansinį pajėgumą, draudimo rūšių taisykles, bet ir draudimo įmokų tarifus, kuriuos DRT turėdavo teisę tvirtinti arba atmesti. Net trečdalis Tarybos narių buvo iš VDĮ, todėl konkurentai net teoriškai negalėjo turėti komercinių paslapčių. Ir čia įstatymo projekto rengėjai dviračio neišradinėjo, o, matyt, nusižiūrėjo iš 1920–12–21 Mažojo seimo priimtų Valstybinės apdraudimo įstaigos įstatų, kurie leido VAĮ tvirtinti kitų draudimo įstaigų įstatus ir jas prižiūrėti bei kontroliuoti. Be to, visos kitos draudimo įstaigos privalėjo Valstybinei apdraudimo įstaigai kas mėnesį pateikti žinias apie sudarytas sutartis, jų skaičių, gautas įmokas, išmokų sumas, gautus bei perduotus perdraudimus ir kitus duomenis, o pasibaigus metams — ir finansines apyskaitas. Vienintelis skirtumas 1990 m. LR Draudimo įstatyme buvo tas, kad draudimo bendrovės informaciją apie savo veiklą turėjo perduoti ne Valstybinei draudimo įstaigai, bet Draudimo reikalų tarybai, kurioje, kaip minėta, dominavo VDĮ darbuotojai.

Bet kuriame versle kas nors vienas visuomet būna pirmasis. Pirmojo privataus kapitalo draudiko garbė teko prekybos namams „Kirnis“ (vienai iš Kauno uždarųjų akcinių bendrovių). Kad pirmasis draudimo veiklos leidimas buvo išduotas „Kirniui“, nebuvo atsitiktinumas. Kauniečiai pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo aktyviai reiškėsi versle. Bendrovės prekybos namų „Kirnis“ akcininkai 1991 m. lankydamiesi dar Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusioje Moldavijoje sužinojo, kad ten jau yra privati draudimo bendrovė. Jei moldavai gali, tai kodėl lietuviai negali — mąstė į Lietuvą sugrįžę kauniečiai. Ilgai nedelsdami „Kirnio“ savininkai pradėjo įgyvendinti moldavų patirtį, juolab kad ir tinkamas žmogus tam reikalui pasitaikė — Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Bendrosios matematikos katedros dėstytojas Vytautas Dargis, tuomet rašęs daktaro disertaciją. Tiko ir dėstytojui toks darbo pasiūlymas, nes perspektyvos pedagoginiame darbe buvo neaiškios. Pažintinė kelionė į Kišiniovą pas vietinius draudikus V. Dargiui nesukėlė jokių abejonių dėl draudimo verslo perspektyvumo. Šeimininkai negailėjo praktinių patarimų dėl draudimo bendrovės steigimo, įdavė kelių draudimo rūšių taisykles ir palinkėjo sėkmės. Lietuvoje V. Dargis susidūrė su pirmosiomis kliūtimis: draudimo įstatymas jau beveik metus priimtas, o Draudimo reikalų taryba, turinti juridinę teisę išduoti draudimo veiklos leidimus, dar nepaskirta. Artėjo naujų mokslo metų pradžia ir V. Dargiui buvo svarbu žinoti, ar verta dar metus likti institute, ar teks visas pastangas nukreipti į naujo verslo organizavimą.

Dr. Vytautas Dargis, 1991 m. pirmojo draudiko ,,Kirnis“ vadovas.

Kada bus paskirti Tarybos nariai, domino ne tik Dargį, bet ir vokiečių draudikus iš „Alte Leipciger“, kuri su Valstybine draudimo įstaiga dar pavasarį, balandžio 30 d., Frankfurte buvo pasirašiusi „Draudos“ steigimo sutartį. „Draudos“ akcininkai turėjo dar ir kitą priežastį skubėti steigti įmonę — darbui joje jau buvo paruošti pirmieji darbuotojai. Kandidatai dirbti būsimoje įmonėje buvo rengiami Vokietijoje „Alte Leipciger“ būstinėje, kur dėstė vieni iš geriausių ir labiausiai patyrusių specialistų. Po mokslų Frankfurte visa grupė — Bronė Markevičienė, Vitalija Šaltenytė, Nijolė Maksimaitienė, Romas Švilpa ir aš — buvo nusiųsta toliau eiti draudimo mokslų į didžiausią perdraudimo bendrovę „Miunchener Ruck“. Mums dar prieš važiuojant į Vokietiją buvo paaiškinta, kad grįžus iš mokslų „Drauda“ bus įkurta. Kadangi taip nenutiko, visą vasarą mes, būsimieji „Draudos“ darbuotojai, kiekvieną dieną atsiversdavome jau spėjusias įgristi draudimo taisykles ir vėl privalėdavome jas nagrinėti iš naujo.

V. Dargis savo ruožtu nesėdėjo rankas sudėjęs — atvažiavęs į Vilnių apsilankė pas finansų ministro pavaduotoją Reinoldijų Šarkiną (dabartinį Lietuvos banko vadovą) pasiteirauti, kada bus paskirta Taryba. Po kelių savaičių būsimasis draudimo kompanijos „Kirnis“ vadovas jau mynė ministrės Elvyros Kunevičienės kabineto slenkstį. Ir vėl tuo pačiu reikalu — kur Draudimo reikalų taryba? Matyt, tokių besidominančiųjų, kada bus paskelbtas privataus draudimo startas, be V. Dargio ir vokiečių iš „Alte Leipciger“, buvo ir daugiau.

Pagaliau finansų ministrė E. Kunevičienė 1991–08–26 įsakymu paskyrė aštuonis Draudimo reikalų tarybos narius: Antaną Ivanauską Finansų ministro pirmąjį pavaduotoją, Bronių Kelevičių Žemės ūkio ministerijos Finansų valdybos viršininką, Bronių Degutį Vidaus reikalų ministerijos finansų ir kontrolės valdybos viršininką, Elvyrą Maksimaitienę Vilniaus universiteto docentę, Vincentą Vaivadą Valstybinės draudimo įstaigos valdytoją ir du jo pavaduotojus Algimantą Patašių ir Romą Bruzgienę bei revizinio skyriaus viršininką Gediminą Zasą (dabartinį „Baltijos garanto generalinį direktorių). Paskutinis paskirtasis Tarybos narys buvo Julius Niedvaras komercinio banko „Vilniaus bankas“ valdybos pirmininkas (AB Feniks atstovas). Tokia marga Tarybos sudėtis buvo numatyta Draudimo įstatyme. Ir čia įstatymo projekto rengėjai neišvengė praeities nostalgijos, įrašydami į įstatymo nuostatas kad Tarybos nariais būtų skiriami jau Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ministerijų atstovai. Tai Lietuvoje jau buvo padaryta 1919 m. birželio 26 d, kada Laikinosios vyriausybės nutarimu prie Prekybos ir pramonės ministerijos buvo įkurtas Draudimo reikalų komitetas prižiūrėti draudimo įstaigų veiklą, o komiteto nariais buvo Prekybos, Finansų, Žemės ūkio, Susisiekimo ir Socialinės apsaugos ministerijų atstovai, draudimo reikalų inspekcijos viršininkas ir kt.

Doc. Elvyra Maksimaitienė, Draudimo reikalų tarybos pirmininkė (1991 m. rugsėjis–1993 m. sausis)

1991 m. rugsėjo 16 d. įvyko pirmasis Tarybos posėdis, kuriame E. Maksimaitienė buvo išrinkta Tarybos pirmininke. Beveik prieš metus ji ir pristatinėjo Seimui draudimo įstatymą (jų buvo trys). Šiame posėdyje Taryba nustatė minimalų įstatinį kapitalą naujai besisteigiančioms draudimo kompanijoms — 500 000 sovietinių rublių. (Lietuvoje rubliai buvo apyvartoje iki 1992 m. spalio 1 d. Po to buvo įvestas laikinasis piniginis vienetas talonas, kurį 1993–06–25 pakeitė litas.)

Iš šios dienos pozicijų pirmasis Tarybos nutarimas dėl įstatinio kapitalo vertintinas kaip buvęs be įžvalgos. Gal Tarybos nariams 500 000 Rb ir atrodė didelė pinigų suma, bet tada Lietuvoje jau buvo pradėjęs suktis infliacijos smagratis (1991 m. infliacija Lietuvoje buvo 387 proc., o 1992 m. jau siekė hiperinfliacijos lygį — 1163 proc.). Maži įstatinio kapitalo reikalavimai ne vieną sugundė imtis draudimo, nors daugelis steigėjų neturėjo jokio supratimo apie šį verslą. Buvo ir viena išimtis. Tai „Tėvijos“ steigėjai Romanas Mikelkevičius ir Romas Švilpa. Abu jie turėjo solidžios patirties draudimo srityje. R. Mikelkevičius keletą metų buvo dirbęs „Ingosstrache“, o R. Švilpa daugiau kaip dešimtmetį dirbo viename Vyriausiosios draudimo valdybos filiale, stažavosi Vokietijoje „Alte Leipciger“ ir paskui dar keletą mėnesių dirbo „Draudoje“. Jie 1992 m. gegužės 1 d. įsteigė draudimo kompaniją „Tėvija“ su 500 tūkst. Rb įstatiniu kapitalu. Tai buvo pinigų suma, už kurią tuomet „Vilniaus banke“ buvo galima nupirkti ... 3906 JAV dolerius. Vienas iš „Tėvijos“ akcininkų šią istoriją papasakojo dar vaizdingiau. Girdi, jis pardavė vieno kambario butą Vilniuje ir gautų pinigų pakako ne tik draudimo kompanijai įsteigti, bet ir automobiliui „Volga“, tiesa, nenaujam, įsigyti.

„Draudoje“ dirbę vokiečiai niekaip negalėjo suvokti, kaip dviems fiziniams asmenims, neturintiems finansinio užnugario ir perdraudimo, gali šauti į galvą steigti draudimo kompaniją. Jie tarpusavyje lažinosi, kelis mėnesius „Tėvija“ išsilaikys draudimo rinkoje. Tuo tarpu ji ne tik išsilaikė, bet ir kopė į viršų — 1996 metais tarp 30 Lietuvos draudikų užėmė 12 vietą. „Tėvijos“ akcininkai buvo suradę nišą rinkoje — labai palankiomis sąlygomis Lietuvoje pardavinėjo vykstantiems į užsienį vairuotojams vieno austrų draudiko „žaliąsias korteles“ ir taip užsidirbo beveik 70 proc. pajamų. Gal būtų dirbę iki šiol, jei „Tėvijos“ nebūtų nupirkęs vienas estų draudikas, kuris dėl kelių priežasčių nesugebėjo dirbti Lietuvoje ir 2000 m. balandžio 26 d. pasitraukė iš draudimo rinkos. „Tėvija“ buvo paskutinis draudikas, pasitraukęs iš draudimo verslo tarp 18 kitų, 1992 m. gavusių leidimus draudimo veiklai.

Kuklūs finansiniai reikalavimai besisteigiančioms bendrovėms pasikeitė po devynių mėnesių. 1992–06–12 Taryba minimalaus įstatinio kapitalo kartelę kilstelėjo dešimt kartų - iki 5 mln. Rb. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai daug, bet iš esmės nieko nepakeitė, nes ir infliacija padidėjo tiek pat kartų. Lietuvoje įvedus litą 1993–10–20 Taryba patikslino įstatinio kapitalo reikalavimus — 50 000 Lt, o po pusantro mėnesio nusprendė nuo 1994–01–01 šią sumą padidinti iki 0,5 mln. Lt ir taip gerokai atšaldė norinčiuosius verstis draudimu. 1992–1993 metais buvo įsteigta 31 draudimo kompanija, 1994 m. — šešios, po metų — penkios, o 1996–1997 m. draudimo veiklos leidimai išduoti tik trims naujiems draudikams. Dar vienas draudimo bendrovės steigimo reikalavimas — turėti ne mažesnį kaip 1 mln. Lt įstatinį kapitalą — galutinai atėmė fizinių asmenų norą steigti draudimo kompanijas. 1995–05–15 Tarybai priėmus tokį nutarimą, nuo 1996 m. prašymo verstis draudimo veikla nepateikė nė vienas Lietuvos ar užsienio pilietis.

Dabar galima tik spėlioti, kas būtų buvę, jei Taryba 1991 m. rudenį pirmajame savo posėdyje būtų nustačiusi griežtus finansinius reikalavimus besisteigiančioms draudimo bendrovėms. Ar Lietuvoje per penkerius metus, pradedant 1991–ųjų pabaiga, būtų buvusios įsteigtos 47 draudimo bendrovės? Žinoma, ne. Tuos žodžius 2008 m. pasakė docentė E. Maksimaitienė. Jos nuomone, Taryba, priiminėdama sprendimus dėl draudimo bendrovių įstatinio kapitalo, tam tikra prasme pažeisdavo kitą, dar vasarą Seimo priimtą Akcinių bendrovių įstatymą, kuriame labai aiškiai buvo įvardinta, kad uždarųjų akcinių bendrovių minimalus akcinis kapitalas —10 000 Rb. Pasak docentės, nei LR Finansų ministerijoje, nei Vyriausybėje jai, kaip Tarybos pirmininkei, nepasisekė nieko įtikinti, kad draudimo bendrovės yra finansinės institucijos ir joms turi būti taikomi kiti, aukštesni reikalavimai nei paprastai įmonei.

O Tarybos nutarimas leisti prekybos namams ,,Kirnis“ verstis draudimo veikla buvo pirmoji, gaila, ne vienintelė (bet čia tik autoriaus nuomonė), klaida. Tai įvyko ne iš piktos valios, o dėl patirties stokos. Visos verslo veiklos — gamyba, prekyba, draudimas — „Kirnyje“ buvo viename katile. Bendrovė turėjo vieną banko sąskaitą, į kurią patekdavo pinigai už draudimo įmokas, parduotą produkciją ar kitas paslaugas. Iš tos pačios sąskaitos buvo atsiskaitoma su tiekėjais už „Kirniui“ atgabentas prekes, mokami mokesčiai valstybei, neturintys tiesioginio ryšio su draudimo verslu. Draudimo padalinys, vadovaujamas V. Dargio, beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų ,,Kirnio“ padalinių, pvz., parduotuvių, dirbtuvių. Taryba suprato savo klaidą tik po kelių mėnesių, kai ir kitos privačios bendrovės pradėjo varstyti duris su prašymais ir joms, be kitų verslų, duoti leidimus draudimo veiklai. Tarybos pirmininkė E. Maksimaitienė pareikalavo, kad prekybos namų „Kirnis“ akcininkai atskirtų draudimo veiklą nuo kitų verslų, įkurdami atskirą bendrovę. Teko Tarybai antrą kartą išrašyti „Kirniui“ leidimą užsiimti draudimo veikla, šįkart jau UAB draudimo kompanijai „Kirnis“. V. Dargis nebuvo patenkintas, kad draudimo bendrovei vėl buvo duotas „Kirnio“ pavadinimas, nes tuomet pagrindinė akcininkų įmonė prekybos namai „Kirnis“ jau turėjo finansinių problemų. Tik po to, kai „Kirnio“ pagrindinis akcijų paketas buvo parduotas vienam Kauno koncernui, V. Dargiui pavyko pakeisti bendrovės „Kirnis“ pavadinimą į „Vicurą“. Buvęs „Vicuros“ vadovas, 2008 m. paklaustas, kaip kilo mintis parinkti bendrovei tokį pavadinimą, prisiminė su tuo vardu susijusią neįprastą istoriją. 1994 m. „Kirnio“ centrinis biuras buvo Kauno senamiestyje, netoli Kunigų seminarijos, ir V. Dargis įdomumo dėlei nusprendė užsukti į seminarijos kiemelį ir su ten bevaikštinėjančiais jaunais klierikais pasidalinti savo rūpesčiu ... koks gi turėtų būti draudimo bendrovės, kurios misija — padėti į bėdą patekusiems klientams, pavadinimas. Būsimieji kunigai dėmesingai išklausė, tačiau padėti nelabai ką galėjo ir pasiūlė kreiptis į praeinantį vyskupą Vladą Michelevičių (dabartinį pensininką-vyskupą emeritą), kuris tuomet seminarijoje dėstė lotynų kalbą. Išklausęs, kad draudimo bendrovei reikalingas trumpas prasmingas pavadinimas vyskupas pasiūlė keletą variantų. Tinkamiausi, jo nuomone, buvo lotyniški žodžiai Vita-gyvenimas arba Cura-rūpestis, tačiau patentų biure tie abu vardai jau buvo įregistruoti. Nesinorėjo atsisakyti gerų vyskupo idėjų ir sujungiau šiuos du žodžius . Tokiu budu atsirado „Vicuros“ pavadinimas, reiškiantis rūpinamasi gyvenimu taip savo pasakojimą baigė V.Dargis. Apie tai, kad vėliau „Vicurai“ nepadėjo nei egzotiškai parinktas bendrovės pavadinimas, nei naujas akcininkas „Spectra Bau Industrine“ iš Šveicarijos - kituose knygos skyriuose.

Aplinkybe, kad Draudimo įstatymas nenustatė specifinių reikalavimų draudimo įmonės įstatinio kapitalo formavimui, puikiai pasinaudojo draudimo kompanijų akcininkai, visais būdais vengdami formuojant bendrovės įstatinį kapitalą įnešti piningus. Tokią teisę akcininkams suteikė LR Akcinių bendrovių įstatymas, pagal kurį įmonės savininkai patys nuspręsdavo, kokiu turtu — pinigais, kilnojamuoju (automobiliai ir kt.) ar nekilnojamuoju — formuoti įstatinį kapitalą. Įstatiniam kapitalui teikiamo turto vertinimą atlikdavo ne nepriklausomi ekspertai, bet patys bendrovę steigiantys akcininkai ir šį vertinimą galėjo panaikinti tik teismo sprendimas, jei kuris iš akcininkų būtų pasiskundęs. Tačiau tokių atvejų teismų praktikoje nepasitaikė. Daugeliu atvejų akcininkų pateikiamas turtas draudimo bendrovėms būdavo nereikalingas. Pasitaikė ir tokių dalykų, kad draudimo bendrovei perduotas akcininkų turtas ne tik neduodavo pajamų, bet ir reikėdavo mokėti to turto eksploatavimo išlaidas. Iš vieno Kauno draudiko akcininkai be palūkanų pasiskolino didelę pinigų sumą ir, kai atėjo laikas paskolą atiduoti, vietoje pinigų skolą grąžino turtu —poilsiaviete Palangoje, „pamiršo“ naujajam savininkui atiduoti raktus, bet reguliariai savo draudimo bendrovei pateikdavo apmokėti pastato išlaikymo sąskaitas.

Užbėgdamas įvykiams už akių noriu pažymėti, kad tvarkai draudimo rinkoje įvesti Tarybai prireikė ketverių metų ir dešimties mėnesių. Tai buvo padaryta priėmus naująjį LR Draudimo įstatymą, kurį Seimui 1996–06–30 pristatė Tarybos pirmininkas Rimantas Kleinauskas. Šis įstatymas prezidento A. Brazausko buvo pasirašytas 1996–07–10. Naujajame įstatyme pakako dviejų sakinių: įstatinis kapitalas turi būti mokamas pinigais ir jis negali būti mokamas skolintais pinigais. Taip draudimo bendrovių akcininkams nebeliko landų manipuliuoti akciniu kapitalu. Įsigaliojus įstatymui, Draudimo reikalų tarybos funkcijas tęsė ta pati institucija, tik nauju Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pavadinimu. Ji turėjo didesnes teises ir jau ne renkamą vadovą, bet skiriamą finansų ministro. Tarnybos vadovu buvo paskiras R. Kleinauskas.

Rimantas Kleinauskas, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos vadovas (1993 m. rugpjūtis –1997 m.spalis) 2008 m.

Taryba–Tarnyba–Komisija tęsinys — kitose knygos ištraukose