2008 gegužės 12, Pirmadienis
-
VI skyrius „Drauda“ -1991-ieji metai
Pasakojimą apie „Draudą“, dabartinę „Ergo Lietuva“, pradėsiu nuo 1986 metų įvykių ne Lietuvoje, bet Vokietijoje. Tarp daugybės tuometinės Vakarų Vokietijos draudimo kompanijų „Alte Leipziger“ nebuvo nei didžiausia, nei mažiausia – panašiai apie dvidešimtuko vidurį. Padaryti didžiulį šuolį savo šalyje dėl didžiulės konkurencijos jai nebuvo jokios vilties. Reikėjo naujų rinkų. Todėl „Alte Leipziger“ vadovybė pradėjo dairytis, kurioje šalyje būtų galima pradėti draudimo verslą. Daugelio vokiečių verslininkų akys tuomet krypo į didžiules Indijos, Pakistano ir kitų Azijos šalių rinkas. Bet draudimo verslas – ne tekstilės ar elektronikos pramonė, kur sumontavai stakles, pamokei vietinius darbininkus ir – Dieve, padėk. Draudimo verslo pagrindas – draudiko ir draudėjo bendravimas, klientų poreikių, kultūros, tradicijų supratimas, tad, „Alte Leipziger“ manymu, europiečiams eiti į tokią rinką buvo pernelyg rizikinga. Patraukliai atrodė kaimynai vengrai, bet jų reikalavimai investuoti 5 mln. Vokietijos markių pasirodė per didelė kaina, neturint tvirtų garantijų, kad investicijos kada nors grįš. Pagaliau buvo apsispręsta bandyti laimę pas kitus kaimynus – prancūzus. Ten įsitvirtinti naujokei „Alte Leipziger“ taip ir nepavyko – buvo per didelės padalino Paryžiuje išlaikymo išlaidos, o naujai sudaromų draudimo sutarčių nuostolingumas viršijo net pesimistiškiausias išankstines prognozes.
Kad „Alte Leipziger“ atsidūrė Lietuvoje, buvo visiškas atsitiktinumas. 1989 metais Vokietijoje, vienoje parodoje, „Alte Leipziger“ valdybos narys Hans Dieter Kniuttel susipažino su ten besilankančia Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja Kazimiera Prunskiene. Ji, gerai kalbanti vokiškai, ir papasakojo jam apie Lietuvą bei tai, kad draudimo sferoje tėra vienintelė draudimo kompanija ir ta pati valstybinė. Taip H. D. Kniuttel kilo idėja pradėti draudimo verslą Lietuvoje, kur dar ir konkurentų nebuvo. Visai pagrįstai H. D. Kniuttel’į ir K. Prunskienę galime vadinti vakarietiško draudimo Lietuvoje „krikšto“ tėvais.
H.D.Kniuttel „Draudos“ stebėtojų tarybos pirmininkas 1991-2003 m.
Tuomet dar priklausėme Sovietų Sąjungai, bet Lietuvoje ir kai kuriose kitose respublikose vyravo ekonominio savarankiškumo nuotaikos. Ne tik nuotaikos, buvo rengiami daugelio verslo sričių, įtvirtinančių Lietuvos savarankiškumą, įstatymų projektai, tarp jų Draudimo įstatymo. 1990 m. sausio mėnesį „Alte Leipziger“ į Vokietiją susipažinti su draudimo sistema pasikvietė Lietuvos vyriausybės paskirtos draudimo įstatymo projekto rengimo grupės narius Vilniaus universiteto docentę Elvyrą Maksimaitienę ir Lietuvos vyriausiosios draudimo valdybos valdytojo pavaduotoją Algį Patašių. Šeimininkai nepiršo savo nuomonės, kaip lietuviai turi organizuoti draudimo verslą, bet per mėnesio viešnagę svečiai iš Lietuvos buvo supažindinti su šimtametėmis vokiečių draudimo tradicijomis ir laisva draudimo rinka.
Kad „Alte Leipziger“ rimtai ruošėsi pradėti draudimo verslą Lietuvoje, sako dar viena detalė. Nors ir nebuvo su Lietuvos vyriausiąja draudimo valdyba pasirašyta bendros draudimo įmonės steigimo sutartis, vokiečiai pradėjo dairytis būsimų darbuotojų, kuriuos ketino pradėti ruošti draudimo verslui. Vokiečiai manė, kad nauji jauni žmonės, kaip jie sakė, neturintys planinės sovietų draudimo patirties šleifo, gali greičiau perprasti vakarietišką draudimo koncepciją. Visų pirma jų žvilgsniai krypo į Lietuvos studentus. Gal ir sutapimas, kad H. D. Kniuttelis paprašė su E. Maksimaitiene ir A. Patašiumi buvusios vertėjos Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytojos Nijolės Jankauskienės savo studentams pasiūlyti kreiptis į jį dėl vasaros praktikos jo draudimo kompanijoje. N. Jankauskienė grįžusi į Lietuvą per pirmąją vokiečių kalbos paskaitą Ekonomikos fakulteto antrakursiams ant lentos užrašė H. D. Kniuttelio pavardę ir adresą ir paaiškino, kad norintieji vasaros praktiką atlikti Vokietijoje turėtų kreiptis laišku į šį poną. Taip ir padarė vienas iš studentų – Kęstutis Bagdonavičius (dabartinis ERGO grupės Baltijos šalyse valdybos pirmininkas).
K. Bagdonavičius futbolo turnyre Vokietijoje 2005 m.
Nenorėdamas rizikuoti vasaros planais, K. Bagdonavičius motyvacinius laiškus parašė ne vien į „Alte Leipziger“, bet dar dviem Vokietijos draudimo brokeriams: „Jauch & Huebener“ ir „Aon“. Tik „Aon“ atsisakė kviesti studentą iš Lietuvos, „Jauch & Huebener“ pasiūlė atvykti po metų, o „Alte Leipziger“ pakvietė K. Bagdonavičių jau tą pačią 1990 m. vasarą. Važiuoti į Vokietiją jam teko traukiniu. Vykti lėktuvu nebuvo pinigų, bet tuomet ir lėktuvai tiesiogiai į Frankfurtą neskraidė. „Alte Leipziger“ būstinė buvo per 30 km nuo Frankfurto, nedidelėje, 10 000 gyventojų teturinčioje Oberurselio gyvenvietėje, į kurią po karo iš rusų okupacinės kariuomenės užimto Leipcigo išsikėlė prieškarinė „Alte Leipziger Versiherung AG“ draudimo bendrovė. Kad primintų draudimo verslo tęstinumą, senasis bendrovės pavadinimas buvo sutrumpintas iki „Alte Leipziger“. K. Bagdonavičius buvo apgyvendintas šalia Oberurselio, jaukiame Bodhamburgo kurortiniame miestuke, aštuoni kilometrai nuo draudimo bendrovės būstinės. Važinėti į darbą svečiui buvo duotas dviratis. Kaip dabar prisimena K. Bagdonavičius, visai neblogai būdavo prieš darbą pusvalandį paminti pedalus. Man po gero pusmečio kartu su būsimais kolegomis Brone Markevičiene, Vitalija Šaltenyte, Nijole Maksimaitiene ir Romu Švilpa nuvykus į stažuotę padarė didelį įspūdį „Alte Leipziger“ kompanijos pastatų kompleksas su didžiulėje teritorijoje iškastais tvenkiniais ir pasivaikščiojimo takais, kuriais per pietų pertrauką noriai vaikščiodavo ir pavasarine saule džiaugdavosi darbuotojai.
„Alte Leipziger“ draudimo kompanijos pastatų kompleksas 1991 m.
Bendrovės darbuotojai galėdavo toje pačioje teritorijoje esančiame vaikų darželyje palikti mažus vaikus, o jaunos mamos neištverdavo pagundos per pietų pertrauką žvilgtelėti, ką gi veikia jų atžalos. Viename iš pastatų buvo įrengtas puikus keturių takelių plaukimo baseinas, kuriame bet kuris „Alte Leipziger“ darbuotojas ar jų svečias galėdavo prieš darbą ar po darbo paplaukioti. Gerai buvo organizuotas ir darbuotojų maitinimas. Už simbolinę vienos markės kainą darbuotojai turėjo teisę papietauti ten pat esančioje valgykloje. Svečiai buvo kasdien vaišinami bendrovės sąskaita. Skirtingai nuo K. Bagdonavičiaus, kuriam kaip transporto priemonė teko dviratis, man, grupės iš Lietuvos vadovui, buvo pasiūlytas naujas automobilis „Scorpion“. Šio vokiečių pasiūlymo atsisakyti neįstengiau, nors išvykstant į Vokietiją šefas griežtai prisakė, kad jei siūlys automobilį, turiu atsisakyti: ,,Vytautai, nesi pratęs nei prie jų automobilių, nei prie intensyvaus eismo sąlygų, neduok Dieve, padarysi avariją, gėda bus visai Lietuvai. Ką jie apie mus paskui galvos?“ Bet aš pamąsčiau kitaip: didesnė gėda Lietuvai būtų, jei atsisakyčiau pasiūlymo, tada tikrai pagalvos, kad iš Afrikos atvykome – automobilio išsigandome. O automobilis mums tikrai pravertė, savaitgaliais, netrukdydami šeimininkų, galėjome aplankyti Boną, tuometinę Vakarų Vokietijos sostinę, puikios architektūros miestą Kelną su pasaulinio garso gotikinio stiliaus katedra, daugybę jaukių švaručių miestukų, kurių aplinkui buvo ne viena dešimtis. Gyvenimo sąlygomis negalėjome skųstis. Gyvenome geriausiame Oberurselio viešbutyje „Valdlust“ („Miško džiaugsmas“). Dažniausiai vakarieniaudavome to paties viešbučio restorane, kur iš pradžių buvo net sunku ką nors išsirinkti iš didžiulio patiekalų skaičiaus. Valgių kainos mums nerūpėjo, nes šeimininkai, žinodami skurdų tuometinių Lietuvos maitinimo įstaigų meniu, net paskatino: ,,Nesivaržykite. Užsisakykite visko, ko tik širdis geidžia, už viską sumokės mūsų draudimo bendrovė“.
Dienotvarkė būdavo įtempta. Kasdien turėdavome po kelias draudimo istorijos ir teisės paskaitas. Mums nuosekliai aiškino pagrindines draudimo rūšis ir draudimo žalų administravimo principus. Paskaitas skaitė labiausiai patyrę „Alte Leipziger“ specialistai, jas pagyvindavo konkrečiais atvejais iš savo darbo praktikos. Keletą kartų per savaitę iš Frankfurto į Oberurselį atvykdavo vokiečių kalbos dėstytoja, tad po porą valandų galėdavome tobulinti vokiečių kalbos įgūdžius. Tai buvo visai kitoks kalbos mokymas, negu teko patirti Lietuvoje. Dėstytoja specializavosi mokyti užsieniečius ir visą mūsų dėmesį nukreipdavo į praktinį vokiečių kalbos vartojimą, gramatikos buvo minimaliai.
Po kelių savaičių tęsti draudimo mokslų nuvykome į Miuncheną, vieną iš didžiausių pasaulio perdraudimo kompanijų „Miuncheno Ruck“. Skirtumas nuo mokslų „Alte Leipziger“ buvo tik vienas – Miunchene paskaitas skaitė profesionalūs dėstytojai, prieš tai ne vieną dešimtmetį dirbę draudimo versle, o paskaitos vyko specialiai tam įrengtose auditorijose. Nestokojome ir aukščiausios „Miuncheno Ruck“ vadovybės dėmesio. Visa mūsų penkių žmonių grupė buvo porą kartų pakviesta darbo pietų su kompanijos valdybos nariais. Tik po penkerių šešerių metų supratau, kodėl buvo toks didelis dėmesys mums, atvykusiems iš nedidelės Lietuvos, apie kurią dalis šeimininkų sužinodavo tik prieš pat pietus. Jie į mus žiūrėjo kaip į milžiniškos Sovietų Sąjungos draudimo rinkos atstovus, kuriuos tikėjosi išmokyti vakarietiško draudimo pagrindų ir kurie ne tik mokėjo rusų kalbą, bet ir susikalbėjo vokiškai. Tuo metu jau deklaruotą Lietuvos nepriklausomybę visi vokiečiai, su kuriais bendravau, vertino kaip nerealų, praktiškai negyvendinamą dalyką. Bet juos buvo galima suprasti – tikriausiai ir patys negalėjo įsivaizduoti, kad Vakarų Federacinė ir Demokratinė Vokietijos susijungs į vieną valstybę.
Dar mums būnant Oberurselyje 1991 m. balandžio 30 d. į „Alte Leipziger“ atvyko Valstybinės draudimo įstaigos valdytojas Vincentas Vaivada pasirašyti 1 mln. Vokietijos markių įstatinio kapitalo bendros Lietuvos ir Vokietijos draudimo bendrovės „Drauda“ steigimo sutarties. „Draudos“ pavadinimą pasiūlė šviesios atminties VDĮ valdytojo pavaduotojas Algis Patašius. Steigimo sutartyje akcijos buvo pasidalytos draugiškai: 50 % Lietuvos VDĮ ir 50 % ,,Alte Leipziger“. Mane stebino vokiečių principinis reikalavimas, kad į steigimo sutartį būtų įrašyta, jog „Draudoje“ iki atskiro susitarimo gali dirbti ne daugiau kaip septyni darbuotojai, o bendrovės valdymo organai – kaip didelės įmonės. Stebėtojų taryba buvo iš trijų narių – pirmininko H. D. Kniuttelio, pirmininko pavaduotojo Gedimino Morkūno, Lietuvos premjero padėjėjo, ir profesoriaus dr. Manfredo Lorcho iš Vokietijos. ,,Draudos“ valdybos pirmininku stebėtojų taryba paskyrė V.Vaivadą, VDĮ valdytoją, V.Vaivados pavaduotoju – Achimą Naumanną iš „Alte Leipziger, o trečiuoju valdybos nariu tapo Vytas Navickas (tuometinis ekonomikos, dabartinis ūkio ministras). Man iš pradžių buvo keista: septyni „Draudos“ darbuotojai – ir šeši žmonės bendrovės valdymo organuose. Pirmajame akcininkų susirinkime įvyko ir pirmas nesusikalbėjimas. Vokiečiai buvo už paskyrimą „Draudos“ direktoriumi kandidatūros, kurią buvo suderinę pasirašant įmonės steigimo sutartį, o V. Vaivada siūlė naują žmogų. Akcininkams nesutarus, kurį iš lietuvių skirti „Draudos“ direktoriumi, buvo atsiųstas vokietis dr. Jurgenas Kleinas.
„Drauda“ 1991 –ieji metai tęsinys gegužės 15-25 dienomis.
