V skyrius Lietuvos draudimas - rinkos senbūvis

Lietuvoje nedaug įstaigų, turinčių beveik aštuonių dešimčių metų istoriją. Viena iš jų – „Lietuvos draudimas“. Prie jos išskirtinumo galima priskirti ir tai, kad, nepriklausomai nuo tuometinės Lietuvos valstybinės santvarkos, buvo susijusi su privalomuoju draudimu visais penkiais savo veiklos laikotarpiais: Nepriklausomojoje Lietuvoje, ją praradus 1940 metais, vokiečių okupacijos ir pokario metais ir 1990 m. vėl atkūrus Lietuvos valstybę. Savo istoriją „Lietuvos draudimas“ pradėjo skaičiuoti nuo 1920 m. gruodžio 21 d. Ši veikla buvo nulemta jaunos Lietuvos Vyriausybės susirūpinimo dėl dažnų gaisrų susidariusia varginga gyventojų padėtimi ir dėl tos pačios priežasties patiriamais valstybės turto nuostoliais. Įkurtai Valstybinio apdraudimo įstaigai (VAĮ) pirmiausia buvo pavesta įgyvendinti privalomąjį kaimo trobesių draudimą nuo ugnies. Monopolistai niekam nepatiko jokiais laikais ir jokioje verslo šakoje, o privalomasis draudimas buvo patikėtas tik vienai VAĮ. Draudimo verslo konkurentų, ypač apdraudimo draugijos „Lietuva“ ir akcinės draudimo bendrovės „Lietuvos Lloydas“ spaudžiama, Vyriausybė 1923 m. lapkričio 23 d. sustabdė privalomąjį trobesių draudimą. Įdomu tai, kad besiformuojant draudimo rinkai pirmasis Valstybinio apdraudimo įstaigos valdytojas Gustavas Feterauskas kaip fizinis asmuo aktyviai dalyvavo kuriant VAĮ konkurentę – apdraudimo draugiją „Lietuva“ – ir tapo vienu iš didesnių šios draudikės akcininkų.

A-3 formato draudimo polisas. Parašai ir kiti rekvizitai – kitoje poliso pusėje (iš Dainiaus Pranausko kolekcijos)

1940 metais, Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, vėl buvo įvestas dviejų rūšių privalomasis draudimas. Žemės ūkyje privalomuoju draudimu turėjo būti draudžiami: pastatai, gyvuliai ir žemės ūkio kultūros. O privalomasis valstybinio gyvenamojo fondo ir valstybinio turto draudimas buvo taikomas visiems gyvenamiesiems namams, kurie priklausė valstybinėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei liaudies deputatų taryboms.
1941 m. birželio–1944 m. liepos mėnesiais, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių, taip pat neapsieita be privalomojo draudimo. Tiesa, pradžioje jų buvo tik dvi rūšys: privalomasis pastatų draudimas nuo gaisro, žaibo ir sprogimo miestuose ir miesteliuose, ir žemės ūkio draudimas. Visai netikėtas buvo 1943 m. vokiečių valdžios įvestas medžiotojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas. Daugiausia šia draudimo rūšimi buvo draudžiami miško urėdijų tarnautojai. Jei medžiotojas turėjo daugiau negu vieną šunį, antrasis turėjo būti privalomai draustas, o šuns draudimo įmoka viršijo pusę medžiotojo draudimo įmokos.

Karo metų draudimo polisas (iš Dainiaus Pranausko kolekcijos) 

 1944 metų vasarą, Lietuvoje nebelikus vokiečių valdžios, buvo grįžta prie prieškarinės, sovietinės privalomojo draudimo sistemos. Tik metams bėgant vietoje anksčiau žemės ūkyje dirbusių valstiečių ūkio turto pradėta privalomai drausti kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų valstybei priklausančių ūkių pastatai, traktoriai, mašinos, galvijai, bičių šeimos ir pasėliai. Įvairiais metais privalomojo draudimo objektai kito, bet tai esmės nekeitė ir didesnė draudimo įmokų dalis buvo gaunama iš privalomojo draudimo. Pokario metais buvo atgaivintas valstybinio gyvenamojo fondo ir valstybei priklausančių pastatų privalomasis draudimas.
1990-ieji būsimam ,,Lietuvos draudimui“ buvo nežinomybės metai. Iki pat metų pabaigos niekas nieko konkretaus, kaip bus su iš Sovietų Sąjungos paveldėta draudimo sistema, nežinojo. Rudenį priimtas draudimo įstatymas aiškumo nesukėlė, o Lietuvos vyriausiosios draudimo valdybos panaikinimas ir naujos įmonės – Valstybinės draudimo įstaigos (VDĮ) – kūrimas jos pagrindu tik dar labiau padidino įvairių gandų dėl ateities srautą. Dėl nestabilios politinės padėties 1991-eji visose ūkio šakose buvo neramūs. Niekas, išskyrus Islandiją, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę tų metų vasario 11 d., neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybės. Mano manymu, didžiausia Valstybinės draudimo įstaigos problema buvo žmonės. Jų tikrai netrūko, bet niekas nemokėjo ir nežinojo, kaip dirbti naujomis rinkos sąlygomis. Žmonės buvo įpratę dirbti be jokių improvizacijų ir kūrybos. Draudimo rūšių taisykles, metodinius nurodymus ir įmokų tarifus gaudavo iš Centro, tai yra iš Maskvos. Per penkiasdešimt metų draudimo rinkoje pasikeitimų beveik nebuvo. Draudimo agentai, daugiausia ne itin didelio išsilavinimo, turėjo savo ratą klientų, kuriems metai iš metų išrašinėjo draudimo polisus, o filialų darbuotojai koordinavo agentų darbą ir tvarkė draudimo išmokas pagal savo įgaliojimus. Pagrindinė centro funkcija buvo užduočių filialams nustatymas, ataskaitų aukštesnėms instancijoms rengimas ir didesnių draudimo išmokų administravimas. VDĮ darbo schemą pavaizdavau gal kiek ir primityviai, bet iš esmės viskas taip ir buvo, kai 1991 m. sausį atėjau dirbti į Valstybinės draudimo įstaigos centrinį aparatą. Nustebino dar viena aplinkybė. Vilniaus miesto ir Vilniaus Sostinės filialai turėjo tūkstančius klientų, bet – nė vieno automobilio, o VDĮ Centre tebuvo viena antrą dešimtį metų skaičiuojanti „Volga“ ir mikroautobusiukas, kuris, kiek pamenu, dažniau buvo remontuojamas, nei važiuodavo. Esant tokiam techniniam aprūpinimui, operatyvus darbas su klientais buvo neįmanomas. Nedaug ir buvo tų klientų. Tie, kurie privalėjo draustis pagal privalomąsias draudimo rūšis – žemės ūkio įmonės, ir taip niekur nuo įstaigos agentų nepasislėpdavo, valstybinės įmonės turėjo turtą drausti pagal įstatymą, tad ir ten nebuvo reikalo važinėti. O jau atsirandančių privataus kapitalo įmonių savininkams žodis „draudimas“ buvo visai neįdomus ir retas leisdavosi į kalbas ta tema. Nuo didesnių finansinių bėdų Valstybinę draudimo įstaigą ir vėl, kaip ankstesniaisiais, pereinamaisiais laikotarpiais, gelbėjo privalomasis draudimas – iš jo 1991 metais gauta per 60 procentų draudimo įmokų. 
Vincentui Vaivadai, ką tik gavusiam Valstybinės draudimo įstaigos valdytojo pareigas, dirbti buvo nelengva. Tokiomis sudėtingomis išorinėmis ir vidinėmis sąlygomis suvaldyti keturių tūkstančių VAĮ darbuotojų būrį būtų buvę sunku ir labai patyrusiam vadovui. Ekstremaliomis situacijomis lyderio vaidmuo itin svarbus. Nuo jo sugebėjimų, elgesio, mąstymo, iniciatyvos, mokėjimo analizuoti ir prognozuoti įvykius priklauso viso kolektyvo sėkmė. Manau, kad šių ir dar kai kurių savybių, būtinų didelio kolektyvo vadui, naujajam vadovui stigo. Nesulaukė jis pakankamos paramos ir iš valstybės institucijų rengdamas VDĮ plėtros normatyvinius aktus. V. Vaivadai atiteko ir ne visai malonus palikimas – pareiga steigti sau konkurentę Lietuvos ir Vokietijos draudimo įmonę „Drauda“. Pradinis jo pirmtako J. Beržinsko sumanymas buvo visai neblogas – iš savo būsimų partnerių vokiečių išgauti vakarietišką draudimo technologiją. Bet tai buvo sovietinė mąstysena, kai sovietmečiu pirmaujančios įmonės noriai dalijosi patirtimi ir metodais, kaip joms pavyko prasiveržti į priekį. Vokiečiams tokie lietuvių norai atrodė keisti ir nesuprantami. Buvo dar ir kitų, neįvardintų priežasčių, dėl kurių V. Vaivada Vyriausybės vadovui Gediminui Vagnoriui įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Pareiškimas 1992 m. balandžio 8 d. buvo patenkintas.
Laikinai eiti Valstybinės draudimo įstaigos valdytojos pareigų tą dieną buvo paskirta Roma Brūzgienė, iki šio paskyrimo dirbusi valdytojo pavaduotoja.

Roma Brūzgienė su anūku Niku Palangoje. 2007 m.


R. Brūzgienė į darbą draudime pateko ne iš karto. Baigusi prekybos technikumą dvejus metus turėjo dirbti pagal tais laikais visiems aukštųjų ir spec. vidurinių mokyklų absolventams privalomą paskyrimą vienoje iš prekybos įmonių. Pradėjusi studijuoti finansus ir kreditą Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto vakariniame skyriuje, R. Brūzgienė 1966 metais pradėjo draudikės karjerą Vilniaus miesto inspekcijoje, o po metų buvo pakviesta dirbti į naujai įkurtą Lietuvos vyriausiąją draudimo valdybą, kur jai teko eiti įvairias pareigas. Daugiausia ji šefavo planavimo sritį (iki Nepriklausomybės visose įmonėse planavimo padaliniai buvo vieni iš svarbiausių). R. Brūzgienės profesine kompetencija niekas neabejojo, bet daugiausia aplinkinius ir kolegas žavėjo jos žmogiškosios savybės – jautrumas ir nuoširdumas. Per daugiau kaip vienuolikos metų darbą draudimo brokeriu esu pastebėjęs, kad po didelių dėl draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių retas draudikas sugebėdavo paslėpti nepasitenkinimą dėl išmokų. R. Brūzgienė buvo kitokia. Šį epizodą jau buvau pasakojęs „Brokeriuose“. Tai nutiko 1998-ųjų rudenį. Tų metų ankstyvą pavasarį pasiūlėme „Lietuvos draudimui“ apdrausti „Linas ir Viza“ rapsų pasėlius, o jie dėl neįprastos pavasarinės sausros nesudygo. Nuostoliai buvo labai dideli – 2 mln. 300 tūkst. litų. Iki šiol prisimenu ir žaviuosi generalinio direktoriaus pavaduotojos Romos Brūzgienės inteligencija ir tolerancija, kai po išmokos akto pasirašymo ji priėjo prie manęs ir draugiškai paklausė: „Kaip laikaisi, Vytautai, seniai pas mus lankeisi?“
Laikiausi prastai. Viena vertus, džiaugiausi, kad klientui bus sumokėta didelė išmoka, kita vertus – slėgė savotiškas kaltės jausmas, kad per brokerį draudikas blogą riziką gavo. Bet ką, žmogau, padarysi, negali pykti ant Dievo, kad jis į Lietuvą sausrą pasiuntė. Panašių epizodų buvo ir daugiau.
Buvo jau prabėgę pusantrų metų po Valstybinės draudimo įstaigos įkūrimo, o jos esminė reforma dar nebuvo pradėta, dirbama po senovei. Nuo kėdžių kabinetuose perstatinėjimo reikalai negerėjo. R. Brūzgienei reikėjo apsispręsti, ar priimti Vyriausybės siūlymą ir pačiai tapti nuolatine, o ne laikina VDĮ valdytoja, ar pasyviai stebėti, kaip ministerijos koridoriais vaikšto ankstesnio valdytojo dirbti į įstaigą pakviesti du Sąjūdžio aktyvistai, kurie manė, kad nebūtina išmanyti verslo vadybą ar draudimo reikalus būnant VDĮ vadovu. Nors jie ir turėjo įtakingų užtarėjų tarp politikų, Finansų ministerijos vadovams jų kompetencija kėlė didelių abejonių, todėl ir buvo delsiama pasirinkti VDĮ valdytoją. R. Brūzgienė pasidalinti savo nuogąstavimais dėl įstaigos ateities užsuko pas kolegą, valdytojo pavaduotoją Algį Patašių. Tai buvo draudimo reikalų asas, visą gyvenimą susiejęs su draudimu. Pirmoji A. Patašiaus darbovietė buvo Kauno valstybinė draudimo inspekcija, į ją 1950 m. liepos 10 d. buvo paskirtas tebūdamas šešiolikmetis, baigęs Kauno finansų technikumą ir įgijęs draudimo specialybę. Pirmosios pareigos nebuvo aukštos – draudimo inspektorius. Tačiau A. Patašiaus prigimtinė inteligencija, didžiulė tolerancija ir puiki atmintis buvo geras stabilios darbo karjeros pagrindas. Gimė jis Nepriklausomos Lietuvos armijos medicinos kapitono šeimoje. 1940 m. Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, jo tėvą Juozą Patašių iš Plungės, kur dirbo karo mediku ir dar vertėsi privačia praktika, kartu su kariniu daliniu perkėlė į Pabradę, suteikė medicinos majoro laipsnį, o...1941 m. birželio 14 d. kartu su didele grupe pulko karininkų išvežė į Sibirą – Norilsko gulagus. Per šešerius metus majorui J. Patašiui nebuvo pateikta jokių kaltinimų ir 1947-aisiais leista grįžti į Lietuvą. Paprastai sovietmečiu aukštus postus respublikinio lygio įmonėse tokių tėvų vaikai galėdavo gauti tik retomis išimtimis. Algis Patašius ir buvo ta išimtis. Jo kandidatūra į Vyriausiosios draudimo valdybos valdytojo pavaduotojus buvo suderinta tik dėl nepaprastos profesinės kompetencijos ir didelio darbštumo, šiais laikais tokie žmonės vadinami darboholikais. Jo sugebėjimą koncentruotis į esminius dalykus liudija vienas biografijos faktas. Kaip ir visi tuometiniai jaunuoliai, A. Patašius buvo pašauktas į sovietų armiją, nors neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) finansų institute. Tarnavo Rostove prie Dono, keli tūkstančiai kilometrų nuo Leningrado, bet tai nesutrukdė rašyti kursinių darbų ir iš karo ligoninės, kurioje keletą mėnesių gydėsi, nuvykti į Leningradą išlaikyti valstybinių egzaminų, taip pat gauti aukštosios mokyklos diplomo. Kad ir kokias pareigas ėjo, A. Patašius niekuomet nesivėlė į konfliktus ar ginčus. Dirbo savo darbą ir nekreipė dėmesio į aplink verdančias aistras, kurių atsirasdavo kiekviename didesniame kolektyve. Paprastai įmonėse darbuotojai savo viršininkų privengdavo, bet ir čia A. Patašius buvo išimtis. Pas jį galėdavo užeiti bet kas ir bet kada, o savo būtinus darbus jis dažniausiai atlikdavo...po darbo. 1996 m. gruodžio mėnesį „Lietuvos draudimui“ švenčiant 75 metų jubiliejų A. Patašius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. Po trejų metų Algis Patašius mirė. Draudimo sistemoje jis išdirbo beveik 50 metų.

Algis Patašius – draudimo senbuvis (1950-07-10 –1999-10-12)


Šią Algio Patašiaus istoriją papasakojau dėl to, kad jis buvo tikrai tinkamas patarėjas R. Brūzgienei... O ką toliau daryti su Valstybine draudimo įstaiga? Leisti, kad valdytojo kėdę užimtų vienas iš sąjūdiečių? Tai būtų pats blogiausias scenarijus. Nei R. Brūzgienė, nei A. Patašius nebuvo nusiteikę prieš Sąjūdžio žmones, bet tie du tarp savęs besivaržantys kandidatai, į draudimą atėję prieš vienerius metus, nei parodė susidomėjimą šia verslo šaka, nei turėjo ateities vizijų, nei buvo geri vadybininkai ar turėjo vadovo savybių.
Pasaulinė praktika rodo, kad draudime dominuoja moterų kolektyvai. Panaši padėtis buvo ir Valstybinėje draudimo įstaigoje. Ten, kur dirba daug moterų, neapsieinama be karštų klausimų aptarimų. Tuomet tų karštų klausimų buvo tik vienas – kas bus įstaigos vadovas. Visi buvo už tai, kad valdytojo vietą užimtų saviškis, pažįstantis draudimo sistemą, ne karštakošis, prognozuojamas ir turintis minčių, ką daryti toliau. Kolegių pokalbiuose buvo aptariami kandidatai iš bendradarbių, vis dažniau iškildavo įmonių ir organizacijų turto draudimo skyriaus viršininko Kęstučio Šerpyčio kandidatūra. Jis į šią darbovietę atėjo dirbti 1983 metais, ką tik baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, ir buvo paskirtas į žinybinės kontrolės skyrių, ten dirbo septynerius metus. Šios pareigos buvo didelis pliusas būsimam vadovui, nes jis darė revizijas beveik visuose Valstybinės vyriausiosios draudimo valdybos filialuose, pažinojo tų filialų vadovus ir daugelį darbuotojų, matė, kaip jiems sekėsi organizuoti darbą. Dirbdamas revizoriumi baigė neakivaizdines teises studijas Vilniaus universitete, po jų 1990 metais buvo paskirtas dirbti į teisės skyrių. K. Šerpyčio kandidatūra į valdytojo postą R. Brūzgienei ir A. Patašiui atrodė pati tinkamiausia, abu kolegos manė, kad jų pasiūlymą Finansų ministerijoje sutiks su džiaugsmu. Tačiau ministrei E. J. Kunevičienei didelio susižavėjimo R. Brūzgienės teikimas nekėlė. Nepadėjo ir jos argumentas, kad K. Šerpytis gana neblogai moka anglų kalbą, o tai 1992 metais nebuvo dažnas reiškinys. R. Brūzgienė nenuleido rankų ir apie siūlomą kandidatą į įstaigos valdytojo postą informavo Ministrą Pirmininką G.Vagnorių. Šis jau oficialiame Vyriausybės posėdyje pasiūlė:„...Ponia Brūzgiene, mes prašome jūsų sutikti eiti nuolatines Valstybinės draudimo įstaigos valdytojos pareigas...“
Galima suprasti G. Vagnorių: K. Šerpytis platesnei visuomenei nebuvo žinomas – į politiką nesiveržė, gausiuose to meto mitinguose nekalbėdavo, užnugario arba vadinamojo stogo neturėjo. Dirbo savo darbą, ir tiek, tokių visose verslo šakose buvo tūkstančiai. Imk ir skirk tokį vienos iš didžiausių Lietuvos finansinės institucijų vadovu! Neturėjo jis ir praeities šleifo...nebuvo komunistų partijos narys. Neaiški situacija – paskirs K. Šerpytį valdytoju ar ne – tęsėsi nuo balandžio iki liepos mėnesio pabaigos. Į mandagius R. Brūzgienės klausimus, kada bus paskirtas įstaigos vadovas, niekas nei Finansų ministerijoje, nei Vyriausybėje atsakyti negalėjo. Įstaigos darbuotojai ūžė kaip bičių avilys. Apie darbus galvojo retas. Ką čia dirbsi, kai nežinai, kas laukia ateityje. Nejaukiai jautėsi ir pats K. Šerpytis: niekur niekas nekviečia, jokių papildomų paaiškinimų, išskyrus anksčiau pateiktą VDĮ viziją, neprašo; tad ėmė ir išvažiavo atostogauti, taip išvengė klausiamų kolegų žvilgsnių: „Na, ir kaip, Kęstuti“. Jam beatostogaujant, 1992 m. liepos 21 d. atsistatydino G. Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Naujasis Ministras Pirmininkas Aleksandras Algirdas Abišala to reikalo nevilkino, pasikvietęs K. Šerpytį į pokalbį anglų kalba paklausė: „O kaip su anglų kalba?“ „Galime toliau kalbėtis angliškai,“– pasiūlė K. Šerpytis taip pat angliškai. Tuo audiencija pas Premjerą ir baigėsi. Po dviejų dienų, 1992 m. rugpjūčio 1-ąją, A. Abišala pasirašė potvarkį, kuriuo trisdešimt vienerių Kęstutis Šerpytis buvo paskirtas devintuoju pokario metų šios Valstybinės draudimo įstaigos vadovu. Sovietmečiu tai buvo labai reta išimtis – respublikinio lygio įstaigos vadovu paskirtas toks jaunas žmogus. Jo pirmtakai yra buvę G. Kolesničenka (1944–1947 m.), V. Baranovas (1997–1949 m.), J. Rutkaitis (1949–1952 m.), A. Krylovas (1953–1954 m.),V. Kulešova (1954–1959 m.), A. Čiapas (1959–1984 m.), J. Beržinskas (1984–1991 m.) ir V. Vaivada (1991–1992 m.).

Kęstutis Šerpytis, nuo 1992-08-01 „Lietuvos draudimo“ vadovas.

Kad pagaliau po keturių mėnesių buvo paskirtas įstaigos vadovas, džiaugėsi visi: žinoma, ir pats K. Šerpytis. R. Brūzgienė su A. Patašiumi buvo patenkinti, kad jų sumanymas siūlyti savo kandidatą pavyko ir įstaigos kolektyvas sulaukė valdytojo iš saviškių. Džiūgavimas buvo gana trumpas – naujasis vadovas pirmuoju savo įsakymu 25 procentais sumažino įstaigos darbuotojų skaičių...
„Kitos išeities nebuvo, – pasakojo šešiolikos metų senumo įvykius K. Šerpytis, kai šių metų pavasarį kalbėjomės jo kabinete.– Pats mačiau, kad nemaža dalis įstaigos darbuotojų, nežinodami, kuo užsiimti, slampinėjo iš vieno kabineto į kitą. Kitaip sakant, nei patys dirbo, nei kitiems leido. Tuo tarpu filialų agentai kas kelis mėnesius rengė streikus dėl didesnio užmokesčio. Teisūs jie buvo. Tais metais (1992-aisiais) mėnesinė infliacija siekdavo beveik šimtą procentų. O iš ko atlyginimus kelsi – metų pradžioje agentų surinktos įmokos jau buvo kelis kartus nuvertėjusios. Laukė ir kitos bėdos. Prasidėjo draudžiamieji įvykiai už klientų, kurie pas mus buvo apsidraudę kreditų draudimu, neįvykdytus įsipareigojimus bankams. Beveik kasdien gaudavome pretenzijų iš vieno ar kito banko. Kartais reikalaujamos sumos būdavo gana įspūdingos. Prisimenu, dar prieš keletą mėnesių mano kolegos džiūgavo, kad per dieną surinkdavo tūkstančius dolerių draudimo įmokų (tuomet kreditai buvo draudžiami ir užsienio valiuta – doleriais ar Vokietijos markėmis, o įmokų tarifas irgi buvo nemenkas: 7–10 %). Lietuvos bankai, nenorėdami patys rizikuoti, savo klientus – fizinius asmenis ar ką tik įsteigtas įmones, neturėjusias jokio įkeičiamo turto, tik norą gauti paskolą – siųsdavo draustis į Valstybinę draudimo įstaigą. Tokiems klientams draudimo įmoka pašokdavo net iki 20 %. Kas VDĮ buvo šios draudimo rūšies iniciatorius, lieka nežinoma. Nė vienas iš kalbintų pašnekovų neprisiėmė „autorystės“. Čia vėl buvo kaltas sovietinis mentalitetas. Kažkas pagal senas pažintis atsivežė iš Maskvos kreditų draudimo taisykles, išvertė į lietuvių kalbą, o prie taisyklių dar buvo įmokų lentelė ir ... pirmyn su nauju draudimo produktu. Ačiū Dievui, kad šį darbą atlikę darbuotojai atsispyrė spaudimui leisti iš filialų ir jiems „pasipinigauti“ iš kreditų draudimo. Negana to, kad paskolų teikimas yra grynai finansinė, o ne draudimo rizika, VDĮ atsirado jėgų, kurioms pasisekė įteisinti galimybę VDĮ be kreditų draudimo pačiai, kaip bankams, teikti fiziniams ir juridiniams asmenims paskolas. O paskui, kai VDĮ dėl šių dviejų finansinių paslaugų patyrė milijoninių nuostolių, tai inicijavę darbuotojai pasiaiškino: neturėjome patirties... )
Pirmaisiais metais (1991-aisiais) kreditų draudimas sekėsi visai neblogai.-pasakojo  toliau K.Šerpytis. Iš jo buvo surenkama daugiau kaip 20 procentų savanoriško draudimo pajamų, tai buvo dvigubai daugiau, negu gauta iš verslo įmonių draudimo. Atvirai pasakius, niekas neprognozavo, kad tokia daugybė mūsų apdraustųjų neįstengs atsiskaityti su kreditoriais. Buvo visokių – ir tokių, kurie imdami kreditus ir drausdamiesi nė nesirengė jų panaudoti pagal paskirtį ir neketino grąžinti. Bet visais laikais buvo sukčių. Buvo ir tokių, kuriems skolinti pinigai nepadėjo uždirbti tiek, kiek jie planavo. Kreditų epopėja buvo sunkus išbandymas Valstybinei draudimo įstaigai. Ir visa tai reikėjo atlaikyti, tiksliau pasakius, išsišluoti.“ 
Per keturis interviu su „Lietuvos draudimo“ vadovu K. Šerpyčiu prisiminėme ne vieną reikšmingesnį Lietuvos draudimo rinkoje įvykį ir pokyčius Valstybinėje draudimo įstaigoje, mano buvusiam kolegai šešiolika metų dirbant šios įmonės pirmuoju vadovu. Apie jo darbo pradžią sąmoningai pasakoju detaliau, kad būtų galima pamatyti tą ilgą kelią, kurį turėjo nueiti 4000 darbuotojų kolektyvas, kai vienintelė jos akcininkė buvo valstybė, ir dabartinę situaciją, kai „Lietuvos draudimas“ tapęs vienu iš pažangiausių mūsų šalies draudikų, o kolektyvas sumažėjęs du su puse karto iki 1464 darbuotojų (2007 m.). Tai įvyko ne per mėnesį ar metus. K. Šerpyčiui ir jo komandai tarp daugelio verslo vystymo kelių reikėjo rasti tinkamiausią ir trumpiausią. ,,Su sena, paveldėta komanda to, ką turime dabar, tikrai nebūtume pasiekę. Surinkti, išmokyti ir įtikinti savo štabą elgtis taip, o ne kitaip, nebuvo lengva, nes ir pats dar visai „žalias“ vadovas buvau, kai į šį postą paskyrė,“– prisipažino K. Šerpytis.




Iš kairės: Kęstutis Šerpytis („Lietuvos draudimas“), LR Prezidentas Valdas Adamkus, Egidija Vaicekauskienė („Nematekas“) ir Audrius Žiugžda (SEB bankas) – „Junior Achievement“ Verslo šlovės galerijos 2007 m. laureatai. Apdovanojimo ceremonija Prezidentūroje 2008 m. kovo mėn. D.G.Borysaitės nuotr.

Kaip K. Šerpyčio komandai pavyko, per jo vadovavimo  metus. pasiekti, kad Lietuvos „Junior Achievement“ organizuojami Verslo šlovės galerijos (VŠG) laureatų rinkimai šiemet Lietuvos verslo lyderiu išrinktų LD vadovą, tikiuosi, pavyks papasakoti tolesniuose pasakojimo apie „Lietuvos draudimą“ epizoduose, bet tai skaitytojai galės išvysti tik „Draudikuose“, nes portale šio V skyriaus tęsinys nebus publikuojamas.
Paskutiniame pokalbyje, įvykusiame prieš pat K. Šerpyčiui, kaip vienam iš geriausių vadovų, išvykstant į „Lietuvos draudimo“ akcininkų dovanotą kelionę – Horno iškyšulį (Pietų Amerikos piečiausia žemyno dalis), neiškentęs pasmalsavau, kokia buvo jo didžiausia klaida, per tuos ilgus metus einant tas pareigas. Įprastinė šypsena dingo iš K. Šerpyčio veido, trumpai pamąstęs atsakė: „Kamuntavičius. Taip, Darius Kamuntavičius. Jis buvo stipriausias mano pagalbininkas, o dabar – vienas iš rimčiausių konkurentų. Šios dienos pažiūriu jo atsisakyti nebuvo teisingas mano sprendimas. Save dabar raminu tik tiek, kad gal anksčiau ar vėliau Darius nebūtų norėjęs ,,Lietuvos draudime“ būti antruoju. Ne to kalibro žmogus jis buvo“. Tuos žodžius iš K. Šerpyčio norėjau išgirsti jau devynerius metus, nes man, tuo metu bendravusiam su abiem „Lietuvos draudimo“ vadovais, nebuvo suprantama, kaip du bendraminčiai, perėję sunkiausius darbo etapus ir pagaliau pamatę aiškią šviesą tunelio gale (tais metais „Lietuvos draudimą“ nupirko strateginis investuotojas iš Danijos „Codan“), išsiskyrė be tokiais atvejais įprastos vyno taurės, kolegų būrelio... Vietoje palydų vyriausiasis įstaigos vadovas ėmė ir paprašė per 15 ar daugiau minučių dingti iš „Lietuvos draudimo“. Panašų jausmą, kokį patyrė Darius, teko išgyventi ir man, kai apsisprendžiau išeiti iš „Draudos“. Tada tuometinis valdybos narys Giunteris Parthas po ne vieno įkalbinėjimo pasilikti „Draudoje“, išgirdęs, kad nutarimo nekeisiu, paliepė nedelsiant išeiti iš „Draudos“ pastato ir namuose laukti, iki į Lietuvą atvyks valdybos pirmininkas Achimas Naumannas, kuris ir priims sprendimą dėl mano atleidimo. Tačiau taip elgėsi vokiečiai – gal jiems tai buvo įprasta? O čia, „Lietuvos draudimo“ darbo kolektyve, kur darbo santykių tradicijos buvo išlikusios, nors ir sovietinės, bet humaniškos, toks „atsisveikinimas“ su darbuotoju buvo šokas ne tik man, turėjusiam su D. Kamuntavičiumi derybas dėl kelių didelių draudimo objektų, bet ir jo puikios komandos nariams Sauliui Peleckui, Edvardui Skupui ir kitiems. Jų garbei reikia pasakyti, kad nepaliko savo lyderio bėdoje, patys pasitraukė iš šiltų ir įtakingų pareigų „Lietuvos draudime“. Po kurio laiko jie buvo pirmieji D. Kamuntavičiaus pagalbininkai, steigiant Lietuvoje naują užsienio kapitalo draudimo bendrovę „Sampo“, vėliau pervadintą „If draudimu“.